» » APATINIO DRABUŽIO ISTORIJA

APATINIO DRABUŽIO ISTORIJA

posted in: ĮDOMU | 0

Šaltinis: Straipsniai.org

Apatiniai drabužiai atsirado iš trejopos sąjungos – mados, sanitarijos ir higienos. Iš pradžių tona diktavo mada. Tikslingumo ir sveikatos sąvoka europiečiams nebuvo labai svarbi. Ir tai nėra labai nuostabu, net kaip žinome tik 1677 m. Olandas mokslininkas Anotonijus Levenhukas, mikroskopinių lęšių meistras, pamatė bakterijas. Bet iki šio reikšmingo atradimo ir po 200 metų mažai kas pasikeitė žmonijai kovojant su infekcijomis ir epidemijomis.

Pirmosios žinios apie apatinį drabužį yra jau randami senovės civilizacijose, Egipto ir Graikijos. Žinoma, kad moterys Kretoje nešiojo labai paprastą tarsi mažytį korsetą krūtinei prilaikyti, kuris būdavo siūdinamas iš tuo metu plačiai naudojamos medžiagos, kuri vadinama strofijumi (“strophium”), ši medžiaga buvo naudojama ir Romėnų.

 

Marškiniai

marskiniai

Viduramžiais,  Europoje buvo pradėta vilkėti lininius  marškinius po labai prabangiais ir gausiai dekoruotais išoriniais drabužiais. Jie būdavo labai ilgi nuo pečių ir dažniausiai iki kelių ir ilgomis rankovėmis. Moterys ant tokių marškinių vilkdavosi dvi sukneles vieną ant kitos, apatinę suknelę “kotą”, kuri siuvama iš brangaus brokato ir buvo standžiai aptempianti liemenį, ir viršutinę suknelę. Tai buvo labai patogu, nes tai buvo tarsi brangaus drabužio apsauga nuo nešvaraus žmogaus kūno ir dėvėjimosi, bei taip pat suteikdavo daugiau šilumos atvėsus orams. Aukštuomenė nešiojo išsiuvinėtus, dekoruotus marškinius, o žemesnės klasės žmonės nešiojo daug paprastesnius. Maža, plokščia krūtinė vėl buvo madinga, todėl moterys nešiojo tarsi raiščius krūtinei suspausti, taip pat iš lino.

Maždaug 1520 metais didis venecijietis Ticianas nutapė “Jaunuolio portretą su pirštine”. Paveikslo herojus vilkėjo baltumu žvilgančiais batisto marškiniais, o jie tais laikais buvo didelės prabangos ženklas. Du amžius tokius marškinius galėdavo įsigyti tik nedaugelis turtingų žmonių. Netrukus po šio paveikslo pasirodymo Romoje išleista žinomo rašytojo Baltazaro Kastiljonės knyga “Karaliaus dvariškis” Ši knyga šimtu metų į priekį nulėmė subtilaus skonio, elegancijos, saiko jausmo, drabužių vertės ir darbingo elgesio supratimo. Baltiems batisto marškiniams buvo parengtas beveik amžinas gyvenimas. Rokoko epochoje damos korsetus segdavosi ant plonų šių apdarų ir tik paskui vilkdavosi suknelę.  Marškinių kiekis garderobe rodė jų savininko turtingumą. Iki XIX amžiaus pradžios akivaizdaus – skirtumo tarp vyriškų ir moterų  apatinių marškinių nebuvo. Moterų galbūt skyrėsi tuo jog jų marškiniuose dažnai būdavo prie kaklo horizontalus įpjovas.

 

Apatinis sijonas

Apatinis sijonas

Labai svarbi apatinio drabužio detalė buvo  apatinis sijonas. XVI, XVII ir XVII amžiais damos kostiumui tiesiog buvo privalomas apatinis sijono lankas , kas suknelė gražiai atrodytų. Patys pirmieji sijonai, ma˛daug 1760 metų, būdavo siuvami iš lino ir į juos būdavo įsiuvami nendriniai lankai. Tokie sijonai suteikė damai plokščią, 2 dimensijų siluetą. Maždaug nuo 1860-tųjų lankai tapo daug apvalesni , panašūs i varpo formą. Tokio tipo sijono lanką Ispanai vadino “Verdugo” (isp.  lankas ). Jis būdavo dvejopas : skirtas liemeniui suspausti ir  suteikti sijonui ir liemeniui tam tikrą formą. Šiuo metu apatinius sijonus siūdavo iš standaus audeklo, o kaprizinga mada įpareigojo moterį nešioti metalinį talinį lanką. Toks lankas suteikdavo moters eisenai žaismingumo. Metalinis lankas buvo tarsi “grotos” iš pažiūros. Bet būdavo ir tokiu apatinių sijonų į kuriuos formai palaikyti būdavo įsiuvami net banginio ūsai ir medinių ir be abejo vielinių . Damos galėdavo su tokiais lankais pakankamai lengvai judėti, ir kai jos atsisėsdavo lankai sukrisdavo pagal moters padėtį.  Tačiau buvo ir tuo pačiu nepatogūs nes dažnai drabužiai užkliūdavo už baldų ir kitur, taip gadindavosi drabužis, be to buvo sunkus, ir nelankstus. Į tokį sijono lanką moteris turėdavo “įeiti” ir susisegti jį kabliukais ar sagomis. Tokia mada atsirado XVII amžiuje Ispanijoje, ir būtent Ispanija buvo pirmoji šalis Europoje, kuri pradėjo moterį rengti suknelėmis pasiūtomis su tokiu karkasu. Šis medinis metalinis karkasas figūrai teikė madingas formas : laibą liemenį, plokščią krūtinę, ir siaurus klubus. Pagrindinis apatinis sijonas buvo siūdinamas iš šilko ir dabinamas nuostabiais nėriniais. Dažnai tokie apatiniai sijonai buvo siūdinami pačių mėgstančių siūti damų. Žaismingas suknelės apatinio krašto kilstelėjimas norint bent trumpam pademonstruoti labai prabangų apatinį drabužį laikytas labai viliojančiu ir žavingu gestu.

Pirmoje XIX amžiaus pusėje apatinių sijonų kiekis buvo griežtai reglamentuotas. Prie elegantiškos suknelės jų turėjo būti lygiai šeši. Privaloma spalva – balta,  kitos laikytinos nepadoriomis.


Šaltinis: Straipsniai.org